Tas pats takelis iš namų,
Perėjose – tuščia,
O bėgdavo vaikai
Po pirmo sniego traukdavo
Nesuteptas slides,
Sėdavosi ant rogučių.
Parausta nosys,
Iš po šarmotų kepuraičių kyšančios, –
Tarsi sniegenos nutūpusios, –
Krykščia takeliais atvirais
Linksmi balsai,
Leidžiasi nuo kalniukų…
Ne kiek tų posūkių,
Kai ne daugel metų:
Pasvyra pavaža
Ir pupt į sniego pusnį...
Mažam ir kristi –
Ne bėda, nėra aukštai,
O atsikėlus – lengva nusipurtyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą