Žemę kaskart ištinka
Nelaimės nematytos,
Dažnas jas sukelia žmogus,
Kada užklumpa bėdos,
Prisimenam senus laikus…
Mūsų šiandiena – didingas amžius,
Stebinantis atradimais,
Kai kosmosas pasiekiamas,
Tarsi ranka,
Bet net ir šitai neapsaugo
Nuo atsiųsto likimo, –
Viena bėda – liga,
Paskui – kita…
Dažnai vis kreipdavau akis
Į Gudrųjį Odisėją,
Cituodavau iš ten ir eilutes, –
Jo protas sužavėdavo,
Kaip jis praplaukdavo uolas…
O vis dėlto yra kitas veikėjas,
Kuriam užtekdavo statinės atviros,
Kai skelbė tolimąją ateitį,
Sustodavo net minios,
Karaliai kėlė prieš jį kepures…
„Neužstok man saulės’’,–
Karaliui sakė Diogenas…
Tokia valanda atėjo, –
Neužstokime jo mokymo ir atminimo
Mes.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą