Koks gražus metas,
Kai pavasarį saulutė
Daug aukščiau į dangų kyla,
Ištirpdo ledą upėse,
O vakarai raudoniu svyla…
Koks svaigus metas –
Paauglystė,
Kai nebijai per ledą,
Plona, traškantį,
Bėgdamas paslysti…
Prie namo – šulinys,
Iš kurio ir vandens nesėmėme,
Tik ėjome aplink ratu,
Žinių iš knygų sėmėmės…
Ką tu skaitei?..
Gal gamtos vadovėlį,
O gal ir apie meilę
Posmai į širdį įsiliejo,
Pro petį nežiūrėjome, –
Būtų buvę nuodėmė
Ir jausmų išdavystė…
Retai skambėjo cerkvėje
Pamaldų garsai, –
Kai laidojo ar krikštijo, –
Pradžia ir pabaiga –
Du žingsnių rėmai,
Iki šiol į atmintį įstrigę,
Smilkiniuose tvinkčioja...
Pavasarį tirpsta vis pilki ledai,
Užšokę čiuožėme srove,
Kai buvome paaugliai,
O šalia – du varnai,
Ilgaamžiškumo pranašai,
Sukiojosi tarpekliuose,
Nebijodami įkristi...
Oi, obelų sode –
Skardus lakštingalų čiulbėjimas
Ir iki dabarties dienų
Įstrigęs tarp ledų...
Mūsų gyvenimas,
Lyg slidus paveikslas,
Upelių vingiuose įrėmintas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą