Kada matai šalia,
Kaip kitam skauda
Ir niekuo negali padėti,
Tada jau pamiršti save,
Pakeli stiklinę,
Puspilnę vandens,
Kad neišsipiltų,
Kai ranka silpna
Ima drebėti…
Kiek be praeitų metų,
Neišsitrina paveikslas,
Vanduo – vienintelė pagalba,
Šventa pareiga prie lovos,
Nuolatos budėti…
Kai pats nebegali,
Laipteliai trys – jau per aukšti,
Ima kojos tirtėti,
Skauda širdyje,
Kad neatlikai iki galo
Prisiimtos pareigos, –
Stiklinė dūžta,
Pasipila vanduo,
Ašarų srovė,
Tarsi pro kiaurą rėtį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą