Sodiname, kaip svajones,
Rūtų darželyje
Nasturtą ir gvazdiką...
Visur – pamiškėje,
Pievose ir dirvonėliuose,
Pačios pasisėja,
Mėlynomis akimis pažiūri,
Neužmirštuoles iš po smilgų, –
Greitai jas vėjas nupučia,
Lyg nepelnytą ilgesį…
Nespėjau tau priskinti puokštės,
Kelių žiedų prie atlapo prisegti,
Per dieną nužydėjo ir nubiro,
Gležnučiai žiedlapiai,
Primeną ilgesį...
Ir tu galėjai vasarą,
Šakelę vieną nusiskinti, –
Prie juodų garbanų man tiktų
Ir prie akių derėjo,
Nespėjai nusakyti ilgesio…
Neužmirštuolės ir prie ežero žydėjo,
Nebuvo jau jėgų
Melsvų žiedelių skinti,
Vainiko bangomis
Per Jonines plukdyti, –
Degė žvaigždės, kaip akelės,
Šįkart paskubėjo
Neužmirštuolei „ ačiū’’ pasakyti
Už paprasto gyvenimo
Beribį ilgesį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą