Nuo pat pavasarėlio
Srovė srauni tekėjo,
Per pievas išsiliejo…
Vasaros saulė aukštai pakilo,
Atgalios sugrąžino
Ir vaga susiaurėjo…
Rudens lietutis
Srovę pripildė,
Po lašą gėriau ir tau linkėjau…
Sveikatos – meilės
Ir grožio sielai,
Net po ledu šnekėjau...
Kai nutirps stiklo plotai,
Pražys geltos purienos, –
Iš srovės – mūsų dienos…
Kalbėt kalbėjau,
Srove gurgėjau,
Tik tu ir aš girdėjom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą