Kodėl taip ilgi ir graudu,
Kada girdžiu akordeoną?
Prisimenu, kai šokome abu,
O salė buvo taip maža,
Kad nesutilpo kojos…
Prisiglaudei krūtine –
Buvo šilta ir malonu,
Prisilietė plaukų sruoga,
Nutvilkė per skruostus raudonis,
Kaip ir ta melodija…
Buvome jauni labai,
Nedrįsai nubraukti nuo pečių
Dangaus padovanotos skraistės,
Po ja – visi jausmai,
Akordeono muzikoje įrašyti,
Plaikstėsi…
Todėl šiandieną taip ilgu,
Graudu iki širdies gelmių,
Kad buvome ir naivūs,
Nemokėjome žodžių savų,
O knygose – ne mūsų
Raidės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą