Paklojo
motina
Lininę
staltiesę
Ant
žalios pievos,
Gulėjo,
kol išbluko
Dėmė
rausva,
Geltonu
spinduliu užklojo,
Vis
tiek prasišvietė
Žemė
juoda…
Po ja
– vardai nepaminėti,
O
staltiesė – baltai balta,
Kryželiais
pažymėta
Kiekviena
kraujo pėda…
Kas
kada žuvo,
Kieno
švilpė kulka,
Kas
ją paleido,
Pasislėpė
nuo jos – išliko,
Gimė
nauja karta...
Išvydo
sesė, brolis baltą lentą,
Pastatė
dydį kryžių,
Prie
jo ir prikalė, –
Dabar
ji pavadinta
Lietuva
–
Tegu
per amžius bus taika,
Juodai
balta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą