Iš
kur pažįstu
Savo
rudenį artėjantį?
Iš
raustančių miškų,
Kai
keičiasi kepurės,
Iš
vaikystės atmainų,
Kada
basa brendu
Per
šiltas balutes,
Rasos
karolius ant voratinklių,
Lyg
žemuogių rožančių
Ant
smilgos veriu,
Mamai
iki šiol nešu…
Balutės
– pilnos ašarų,
Kai
nusidaužiu nykštį kojos,
Tarp
durų net pirštus prisiveriu,
Lekiu
tada į saulės blykstę,
Vėjo
prašau sušildyti papūtus
Jaunystės
rožių ir pievų kvapu…
Iš
kur savo rudenį pažįstu?
Iš
balto šerkšno ant plaukų,
Iš
vaikaičių šypsenų,
Kada
netyčia į balutę šaltą
Įkrentu...
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą