Siesartis
Žmonės ir gulbės
Gulbine
baltasis,
Tu
žinai gerai,
Kaip
sunku vienam palikus,
Ne
audra tave pakirto,
O
vienatvė…
Tu
kilai, skridai,
Kur
gimei,
Sutikai
ir pačią,
Lizdą
susukai,
Kai
dar buvo rudi meldai,
Surišai
su nendrėmis…
Gulbine
baltasis,
Tavo
ežeras – namai,
Niekur
neradai gražesnių,
Skyla
net keli kiaušiniai,
Ritasi
vaikai,
Sklendžia
ežeru…
Paimi
juos po sparnais,
Šildai
ir parodai,
Kokį
rasti maistą,
Kaip
mylėti artimą…
Nuo
pakrantės pamatai,
Kaip
ateina dviese –
Moteris
ir vyras,
Juodą
šunį į bangas paleidžia,
Suplaki
sparnais,
Vaikus
gelbėji…
Oi,
nelygios jėgos,
Žuvo
tavo giminaičiai,
O
žmonių pora
Net
nesusimąstė,
Kad
ir jiems užgims vaikai,
Ką
jiems pasakys pavasarį:
„
Neuždėjau šuniui antsnukio’’?
Gulbių
bus mažiau,
Vienas
liko gulbinas – vienatvėje,
Dar
pagrasinai senolei,
Kad
viską mačiau,
Tave
fiksavau, –
"Esu advokatas ir žinau,
Nieko nebijau"...
Koks
tu advokatas?
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą