Bekepuris

Daugel žingsnių nuklampota,

Dardėta vežimais,

Dar prisimenu ir arklio,

Koks jis buvo gymio…

Daug matyta ir girdėta,

Neapsakysiu ūžesio,

Jaučiu kvapą – rūtų, mėtų,

Niekas nepražuvę…

Viską dirbau, ką mokėjo,

Tėtis ir motulė,

Dabar ilsisi kalnelyje,

Tarsi ir nebuvę…

Ir liūdėta, ir kentėta, –

Toks jau mūsų būvis, –

Kai š dangų pasižiūri,

Džiaugsmas perbėga per nugarą…

Žemė – rėtis,

Dangus – skėtis,

O aš – be kepurės…