Meilė
gyvenimui
Iš
prigimties duota,
Ar
tau aštuoneri,
Ar
jau aštuoniasdešimt būtų,
Suskausta
širdį plakančią,
Griebiesi
už krūtinės,
Lyg
apsvaigęs…
Negi
mirsi?
Užges
saulėtekis staiga,
Artimo
nebematysi,
Dangaus
krašte žvaigždės,
Kuri
gal tau tik buvo ir skirta,
Vakarui
atėjus – kitas virsmas…
Pramerkia
gydytojas vėl akis,
Pakalbina:
„ Ar girdite’’?
Sugrįžta
į gyvenimą
Su
šypsena viltis, –
Dar
gyvas,
Nežinia,
kaip amžinai išeisi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą