Dalgis

Dalgis buvo pagrindinis

Žmogaus draugas

Po plūgo, akėčių,

Nešdavo į dirvą

Rugių, miežių kirsti,

Šieno pjauti,

Sušvytėjo ant peties

Brolio, tėčio…

Kur pakrūmė arba raistas, –

Gero nesulauksi,

Reiks šienavus atsipūsti

Ant akmens ir šalto…

Retas turi užsilikusį

Pastogėje pjautuvą,

Nebemoka papustyti,

Plakti jį ant penties…

Kada varė į kolūkius,

Atėmė ir arklį,

Karvei šieno prisipjauti

Reikėjo vien dalgio,

Nešdavau su rezgine, –

Vieną petį sverdavo,

Po daug metų – pusės amžiaus,

Susikūprino ir dalgis,

Susisuko į dūdelę

Pušies geltos atraižos.