Pokario vaikai

Mūsų bočiai ir probočiai

Iš anos gadynės

Arė ir akėjo

Sėjo grūdą,

Kaip malonę,

Ant dirvono plyno…

Vienas karas,

Kitas karas,

Trečias švilpė uraganais,

Keli pravilnijo…

Vis – po brolį

Ir po sesę,

Kol mažai kas liko...

Vis – ant kardo,

Po kanopa

Kraujo lašas krito,

Motinėlės gailios raudos

Iki mūsų liko…

Kas pabėgo, išsislapstė,

Vienas kitas grįžo,

Statė trobas,

Rinko vardą

Sūnui ir dukrelei,

Kad vėl sėtų ir akėtų

Pokario vaikeliai.

Susiūbavo baltas beržas,

Karklas sužaliavo,

Auga pušys,

Tiesios eglės

Atsidžiaugt negali.