Tavo
gėlės – mano laimei,
Niekada
nevysta,
Kaip
išdygo, taip ir auga,
Saulėje
pražysta…
Kai
sudžiūsta, nesikeičia,
Nors
jau ne jaunystė,
Puošia
skaisčiai mano veidą,
Vaikiškai
sukrykščia…
Nusijuokia
net ir saulė,
Tokias
mus išvydusi,
Paberia
ant puokštės žvaigždės
Sidabro
žaltvykslę,
Kad
nedžiūtų, nerūdytų
Nuostabi
draugystė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą