2019 m. rugsėjo 12 d., ketvirtadienis

Užmarštis




Nueiname į užmarštį
Gėles palikdami žydėti,
Nuraškome visus lapus
Baltos ramunės,
Išbūrę laimę artimiesiems
Ir sau, ar myli,
Ar nemyli…
Pasaulis – toks žavingas,
Kai į jį ateiname žydėti,
Skaičiuojame ant krumplių
Lyginius ir mėnesius,
Pirštus vadiname vardais,
Kuriais smagu parodyti
Į mamą, tėtį,
Mažylį saugome labiau,
Pagirdome iš juoko šulinio:
„Bėk, pelyte, vandenėlio nešti’’, –
Kur kas būna smagiau…
Nueiname seni į užmarštį,
Vaikams palikdami ir kiaurą rėtį,
Pasėję po stalu ir pupą,
Lipame aukščiau…
Žydėti.





Komentarų nėra: