Užmarštis

Nueiname į užmarštį

Gėles palikdami žydėti,

Nuraškome visus lapus

Baltos ramunės,

Išbūrę laimę artimiesiems

Ir sau, ar myli,

Ar nemyli…

Pasaulis – toks žavingas,

Kai į jį ateiname žydėti,

Skaičiuojame ant krumplių

Lyginius ir mėnesius,

Pirštus vadiname vardais,

Kuriais smagu parodyti

Į mamą, tėtį,

Mažylį saugome labiau,

Pagirdome iš juoko šulinio:

„Bėk, pelyte, vandenėlio nešti’’, –

Kur kas būna smagiau…

Nueiname seni į užmarštį,

Vaikams palikdami ir kiaurą rėtį,

Pasėję po stalu ir pupą,

Lipame aukščiau…

Žydėti.