Niekas
man nepynė
Ąžuolo
vainikų,
Vardo
dienos visos
Buvo
molio gryčioje...
Niekam
nerūpėjo,
Rožės
ir narcizai,
Kol
kvepėjo rūtos,
Kasas
pyniau, pyniau…
Praeitį
minėti esu pasiryžus,
Jeigu
iš jos mokausi,
Kaip
mylėt gimtinę,
Ne iš
skambių žodžių
Kaip
ir aš,
Ji
gimusi…
Visada
dainavo
Apie
aukštus bokštus,
Pilnas
aukso skrynias,
Kai
duoną palaimina,
Deda
ženklą kryžmą…
Praeitis
– gražesnė,
Daug
blogio ištryniau,
Ateitis
– vilioklė,
Ką
ji duos,
Nežinome…
Iš
paprastų žodžių
Ąžuolo
vainiką
Tau
pinu ir pyniau, –
Visada
bus gera,
Kol
esam gimtinėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą