Miško pasaka

Miškai prasideda iš grūdo,

Plyname lauke pasėto,

Pušelės buriasi pulkais

Ir berželius pakviečia,

Į jų draugiją prašosi ieva,

Eglutė tankumyne,

Apsigaubusi žalia skara.

Už jos – ir kadagys,

Šiurkštus spygliu – žodžiu,

Bet visada teisus,

Jo uoga gydo jaunus ir senus,

Riša verbas su karklo stiebeliu,

Prikelia tinginius iš lovų,

Todėl ir pasodina prie namų…

Žiūrėk, šermukšnis žydi,

Liepų, putinų vainikai,

Oi, kaip gardi klevų sula,

Kol žiedų nėra šakose,

Pakrikštyti nakčia šarma…

Koks uosis tvirtas!

Šaknimis – į gylį,

Stovi tarsi bernelis įsisprendęs,

Prilygsta ąžuolui,

Galiūnui girių,

O ką kalbėti apie medelius, –

Kiekvienas vertas žodžio –

Nuostabus, dailus,

Kaip ir lazdynas...

Todėl po jais pavasarį pražysta

Žibutės, plukės,

Šv. Petro rakteliai,

Meškauogės…

Ar visus pažįstame?