Kas
nepajutęs tolimo atstumo,
Tas
ir manęs dar nesupras,
Kokia
atsiveri bedugnė
Ir
akyse, ir širdyje…
Nubundu
naktį ir vis ieškau
Vietos,
kur sėdėjai –
Buvai
šalia manęs,
Tavo
balsą girdėjau
Ne
tik per išeigines…
Ėjai
ir pro duris
Labos
linkėdamas,
Lydėjau
mintyse,
Dabar
tos durys užsivėrusios
Ir
nuo manęs,
Ir
nuo tavęs…
Visuotiname
laike nėra atstumų,
O
žemėje gyvename dar mes,
Vis
laukiu nesulaukiu,
Žiūriu
į debesis,
Kada
jie plaukia nuo tavo šalies,
Nors
dūmo kvapą,
Kad
atneštų pas mane,
Atversiu
ir duris,
Ir
langines.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą