Draugystės vardu

Aš – obelis,

Nubalintu kalkakmeniu kamienas,

Kad būtų švarūs obuoliai,

Nekristų pūvantys,

Nesukirmytų,

Prieš laiką nenukristų

Nuo šakų…

Aš – obelis,

Į dangų pasistiebusi,

Žiūriu, kur krenta ir nurieda

Sunokę vaisiai,

Saldūs, rūgštūs – nesvarbu,

Keliu pavasarį kiekvieną žiedą,

Iš jų bus pusė ir tuščių,

Bet jie kvepės ir trauks

Bitę kiekvieną,

Lyg balta garbana prie smilkinių.

Tu – mano žiedas,

Jaunystė, niekada nesikartojanti

Rojaus sode Ieva,

Tarp kitų obelų.