Paežerės
paslaptys
Kai
perkopi per pusiaudienį, čia pat – vakaras…Sugrįžta
prisiminimai – tokie ryškūs, tarsi saulės apšviesti.
Vaikai
auga greičiau, negu mes senstame, o prisiminimai lieka saulėtekio
atspindžių šviesoje, atrodo, kad viskas buvo dar vakar, – malonu
ir kartu graudu, bet nieko nepakartosi.
Augau
nuostabiame gamtos kampelyje – Elmiškių ežerėlis, kaip žydra
akis, iš jo ištekantis siaura upė Elmė, ją glosto ir srovele
girdo Strėlupys…
Žmonės
vieni kitus pažįsta per kelis kaimus, bičiuliaujasi, lanko.
Aplankė ir dabar prisiminimai.
Negalėčiau
tiksliai pasakyti, kiek buvo metų, kai pirmą kartą supratau, kad
myliu ir ilgiuosi daug vyresnio vaikino, gyvenusio prie ežerėlio.
Jis dažnai ateidavo pas mano brolius, kurie buvo vyresni ir drauge
lošdavome kortomis, šaškėmis, šachmatais. Kaip laukdavau
šventinių dienų, – tarsi ir saulė patekėdavo iš tos pusės,
lietaus debesys atnešdavo vaivorykštę, nors ežerėlis buvo į
vakarus…
Stengdavausi
laimėti, nes kaip pasirodysi prastai, kai sėdi už vieno stalo taip
laukiamas žmogus.
Neprisimenu,
kaip baigėsi tie metai, kiti, treti...Jis suaugo, taip ir
nesulaukiau dėmesio, – kas žiūrės į mažą mergaitę.
Praėjo
daug metų, senstelėjusi sugrįžau vėl į gimtąsias vietas,
poezijos vakaronėje išgirdau pažįstamą pavardę – Gogelis.
Nukrėtė drebulys. Žilstelėjęs vyras skaitė savo eiles ir
paminėjo Elmiškį – taip, neapsirikau. Bet tai buvo tik
prisiminimų apgaulė – jaunesnysis brolis baigė mokslus ir dirba
Anykščiuose meno vadovu, dramaturgas. Pasirodo, anas buvo
vyresnysis – jau miręs, o pirmosios meilės jausmas likęs, lyg
tekanti ir besileidžianti saulė.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą