2019 m. kovo 10 d., sekmadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai




Paežerės paslaptys

Kai perkopi per pusiaudienį, čia pat – vakaras…Sugrįžta prisiminimai – tokie ryškūs, tarsi saulės apšviesti.
Vaikai auga greičiau, negu mes senstame, o prisiminimai lieka saulėtekio atspindžių šviesoje, atrodo, kad viskas buvo dar vakar, – malonu ir kartu graudu, bet nieko nepakartosi.
Augau nuostabiame gamtos kampelyje – Elmiškių ežerėlis, kaip žydra akis, iš jo ištekantis siaura upė Elmė, ją glosto ir srovele girdo Strėlupys…
Žmonės vieni kitus pažįsta per kelis kaimus, bičiuliaujasi, lanko. Aplankė ir dabar prisiminimai.
Negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek buvo metų, kai pirmą kartą supratau, kad myliu ir ilgiuosi daug vyresnio vaikino, gyvenusio prie ežerėlio. Jis dažnai ateidavo pas mano brolius, kurie buvo vyresni ir drauge lošdavome kortomis, šaškėmis, šachmatais. Kaip laukdavau šventinių dienų, – tarsi ir saulė patekėdavo iš tos pusės, lietaus debesys atnešdavo vaivorykštę, nors ežerėlis buvo į vakarus…
Stengdavausi laimėti, nes kaip pasirodysi prastai, kai sėdi už vieno stalo taip laukiamas žmogus.
Neprisimenu, kaip baigėsi tie metai, kiti, treti...Jis suaugo, taip ir nesulaukiau dėmesio, – kas žiūrės į mažą mergaitę.
Praėjo daug metų, senstelėjusi sugrįžau vėl į gimtąsias vietas, poezijos vakaronėje išgirdau pažįstamą pavardę – Gogelis. Nukrėtė drebulys. Žilstelėjęs vyras skaitė savo eiles ir paminėjo Elmiškį – taip, neapsirikau. Bet tai buvo tik prisiminimų apgaulė – jaunesnysis brolis baigė mokslus ir dirba Anykščiuose meno vadovu, dramaturgas. Pasirodo, anas buvo vyresnysis – jau miręs, o pirmosios meilės jausmas likęs, lyg tekanti ir besileidžianti saulė.

Ona Baliukienė

Komentarų nėra: