Jaunystės srovės

Onutė

Nieko niekuomet dar šitaip nemylėjau,

Kaip jus, jaunystės draugės ir draugai,

Tarsi upeliai vis į Šventąją susibėga,

Bet vėl ilgam išsiskiria dažnai.

Girdžiu net ir dabar – gurgena,

Kažkas pralaužia ledą nematoma ranka...

Oi, ne!

Tai iš dangaus alsuoja saulė,

Kaip jūsų akių sodri žaluma

Ir šiluma…

Kada vėl susibėgsime,

Kada?