Tau ir man

Nieko nėra tikriau

Už medį šalia kelio,

Eini ir sutinki,

Lyg daliniesi žemę,

Žinai, ką rytas lemia,

Jei nėra vėjo,

Nesisupa šaka,

Krenta rasa iš lėto,

Geriasi į žemę…

Nieko nėra tikriau

Už šilumą akių,

Žiūri, tarsi į saulę,

Ir mūsų viskas –

Tiktai abiejų, –

Žemė, gėlės, debesys,

Plati gatvė pasaulio…

Nieko nėra tikriau

Už duoną ant stalo, –

Riekiesi, daliniesi,

Po trupinį suspaudi

Savo saujoje.