Pavasarinės smilgos

Neguosk manęs,

Aš noriu ašaras išverkti,

Kad nutekėtų upeliu

Ir vėl pražystų prie kranto purienos,

Laimėčiau laiko,

Suspėčiau pasakyti pievoms,

Kad smilgas dar myliu…

Tarp jų – gegučių ašarėlės,

Vos matomos – kupsteliais,

Rausvi žiedeliai mirga,

Pasilenkiu ir vieną nuskinu,

Nusikalstu…

Neguosk manęs,

Balta ramune,

„Nemyli’’, – sau išbūriau

Paskutiniu lapu,

Jeigu nemyli – nemylėjo,

Suprantu…

Neguosk manęs šį vakarą,

Ne dėl savęs verkiu,

Yra pasaulyje ir nelaimingesnių,

Smilgomis pavirtusių,

Sausu ir ašarėlių žiedeliu.