Apsimainome

Taip ilgu širdyje,

Kaip norisi pabūti su savais,

Kada žibutės žydi,

Kai sprogsta pumpurai,

Saulė pro debesėlį švyti,

Vėjas mainosi…

Tenai – mano vaikai,

Dabar – pražilę,

Ir jų maži vaikai,

Prisiglaudę prie mamytės.

Gyvenime – ne vien džiaugsmai:

Rūpestėliai, „klapatai’’,

Kaip kažkada sakydavo tėveliai,

Taip gera prisiminus,

Kaip širdyje šviesu,

Nors ir aukštai

Ar po žeme gyvena…

Atmintis maišosi su dabartimi,

Lyg puode bulves verdančios,

Kyla garas ir iš krosnies,

Duonos kvapas – salstelėjęs…

Ant stalo – penas,

O sieloje – jausmai,

Kuriais kas dieną

Apsimainome.