Priedermė – mylėti artimą

Gamta įpratusi paslėpti

Net giliausius randus:

Apauga samana žalia,

Dažnai pilka,

Akmuo – suskaldytas,

Medis – pakirstas,

Bet dar gajus iš kelmo,

Gėlė išleidžia

Naują stiebą

Nuskinta…

Žmogus per savo amžių

Tokių prisirenka ne vieną

Ir nešasi kryželį – be kojų iki kelių,

Rankų abiejų, be plaštakų,
Akių šviesos,
Klausos,

O būna reikalingas,

Kol plaka jo širdis

Krūtinėje, –

Žalioje žemėje

Kito gyvenimo nėra…

Kai sutinku,

Sakau: „Myliu tave’’,

Kartoju mintyse.