Miškai
prasideda iš grūdo,
Plyname
lauke pasėto,
Pušelės
buriasi pulkais
Ir
berželius pakviečia,
Į jų
draugiją prašosi ieva,
Eglutė
tankumyne,
Apsigaubusi
žalia skara.
Už
jos – ir kadagys,
Šiurkštus
spygliu – žodžiu,
Bet
visada teisus,
Jo
uoga gydo jaunus ir senus,
Riša
verbas su karklo stiebeliu,
Prikelia
tinginius iš lovų,
Todėl
ir pasodina prie namų…
Žiūrėk,
šermukšnis žydi,
Liepų,
putinų vainikai,
Oi,
kaip gardi klevų sula,
Kol
žiedų nėra šakose,
Pakrikštyti
nakčia šarma…
Koks
uosis tvirtas!
Šaknimis
– į gylį,
Stovi
tarsi bernelis įsisprendęs,
Prilygsta
ąžuolui,
Galiūnui
girių,
O ką
kalbėti apie medelius, –
Kiekvienas
vertas žodžio –
Nuostabus,
dailus,
Kaip ir lazdynas...
Todėl
po jais pavasarį pražysta
Žibutės,
plukės,
Šv.
Petro rakteliai,
Meškauogės…
Ar
visus pažįstame?
1 komentaras:
Labai gražios eilės,
Rašyti komentarą