Dažnai
nevertinam senų daiktų,
O ten
– siela močiučių,
Nerta
ir austa naktimis,
O
dieną saulės siūlais siūta…
Perkraustome
spintas ir spinteles,
Kiek
ir nereikalinga būta,
Ir
atgalia ranka nušluojame kaip dulkes,
O ten
– siela senolio,
Iš
medžio drožta vakarais,
Pargrįžus
ir nuo plūgo,
Dalgį
pakabinus šienapjūtėje…
Išaugta
iš suknelių – sustorėjome,
Bateliai
nebetinka aukštakulniai,
Pasikeitė
mada – sportuojame
Jaunystę
prisiminę...
O ką
veikė senovėje
Net
per karus, likimo griūtis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą