Pavasarėjant

Pavasariui įpusėjus pamatai,

Kaip upeliukai žemyn bėga,

Neša sukauptas senas pėdas,

Prasideda naujas gyvenimas…

O debesėlis nepasėda – tik atspindys,

Kas dedasi aukštai, aukštai, –

Man – Saulės laikas,

Kitų – pagal Mėnulį,

O kur dar – žvaigždės…

Vėjui pasidaro gėda:

Pašiaušia galvas medžiams,

Dreba žirginėliai,

Visi į žemę krenta,

Prie jos palinksta senas,

Suskaičiavęs pėdas

Ant laikinumo  – sniego.