Poeto širdis

Poeto širdy telpa

Muzika ir giesmės,

Užstalės tostai ir dainos,

Meilė savo šeimai,

Tėvynei pavergtai

Ir iškilmingi himnai

Pergalės šviesoje,

Skriauda našlaičių,

Kai tėvai jų per anksti išeina,

Motinos rauda...

Paėmęs lyrą per pasaulį eina,

Prisimena ir tuos,

Kurie jau dausose.

Poeto širdis atvira – ją gali sužeisti,

Nedoras žodis,

Neišsaugota frazė mintyse, –

Atgims vėl kažkada.

Ji – nuskinta gėlė,

Kuri ir pamerkta į amžinybės vazą,

Gyvybės vandeniu pagirdyta,

Vėl išsiskleidžia,

Nors ir kita data.