Pelenų diena

Jaučiu ir liūdesį,

Nors saulėtas jau rytas:

Per dangų plaukia

Debesys balti,

Aplanko iš ten nerimas,

Kai kyla vėjas,

Prisisapnuoja naktį netektys…

Taip gera, kada skleidžiasi

Pumpuras žydėjimui,

Saulutė šypsos į akis,

Jaučiu ir vakarą –

Jisai atėjo,

Už lango stovi nebyli naktis…

Gera būdavo gimtinėje,

Nors visada alkis lydėjo,

Juodos duonos trupinys,

Nusiritęs nuo stalo,

Žėrėjo lyg viltis,

Kad gal kažkur geriau gyvena

Ir mus ta pasaka pasivys…

Mūsų tokių – daugiau,

Pelenais kaktas pasižymėjusių,

Vis prašančių atleisti nuodėmingas

Ir sunkias mintis, –

Net medis miške paremia viens kitą,

Kad atlaikytų vėtrą,

Iš sėklų dygtų jų vaikai,

Šalia – gėlė.