Netikras
pinigas – bevertis,
Nepadengtas
jis auksu
Nė
kita preke,
Netikras
atvaizdas
Nebūna
po stiklu,
Tik
mintyse motulė verkia
Savo
negimusių vaikų...
Mano
rankas paliečia vaikas,
Suvirpa
lūpos
Ir
sakau meilius žodžius,
Kodėl
jaunystėje
Vis
neturėjau laiko,
Globojau
svetimus vaikus.
Oi,
kaip dažnai nuklysdavo nuo tako,
Paklysdavo
tarp sienų keturių,
Darydavo
klaidų,
Net
juokėmės ir verkėme kartu.
Vis
tryniau juodą lentą,
Kreiduotais
pirštais
Ir
dabar tebegyvenu,
Tegu
–
Įveiksime
likimo smūgius
Tik
visi kartu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą