Senus
žodžius renku,
Į
naujus įpinu,
Sena
mamos skara
Juos
apgaubiu,
Garuoja
duona,
Ką
tik iškepta,
Saldus
jos kvapas
Jaudina
mane...
Soti
esu ne duona,
Tik
aušra,
Geru
žodžiu,
Kol
sutemų nėra...
Vedžioju
vaiko piršteliu
Raštus
lange,
Jis
primena ir krosnį,
Ir
gimtus namus,
Medžius
miške...
Dabar
tik nuoširdžiai prašau,
Žiemos
lietau,
Šio
mano jausmo
Nenuplauk,
Pasigailėk
manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą