Ant akmenėlio

Nekelk akmens,

Kol pašalas jį laiko,

Jis iškelia ir medį,

Kuris ant jo išauga,

Įsikabina šaknimis

Ir abu vienas kitą saugo,

Dangumi pasidžiaugia...

Neliesk, dangau, vaivorykštės, –

Niūrūs debesys praėjo,

O ji nušvito po lietaus...

Sugėriau vasaros lašus,

Dabar girdžiu,

Kaip girgžda sniegas,

Matau net ramią dieną,

Kaip krenta snaigės

Iš mėlyno dangaus...

Ant akmenėlio atsisėdau,

Žiūriu į dangų,

Į debesėlį, plaukiantį be vėjo,

Rašau, rašau, rašau...