Ona Baliukienė
Nesu
narcizas,
Nors
ši gėlė graži,
Labai
kvapni ir anksti žydi,
Puošiuosi,
Ką
seniai turiu
Ir
atsinaujinu dar tuo,
Ką
motina žemelė skiria...
O
žemėje – ne prabanga,
Auksas
giliai
Ir
deimantai tik olose,
Perlai
– giliai po vandeniu,
Bet
kažkodėl jie masina
Ir
daugelis pavydi...
Sagę
nešioju tikrą,
Agnės
mamos padovanotą,
Prieš
daugel metų...
Tokia
ta atmintis –
Saugi,
šventa, –
Tarsi
paties dangaus
Man
duota.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą