Prie
kiekvieno medžio
Kas
dieną vis randu
Nukritusių
šakelių,
O
sėklos šviečia
Daug
ryškiau
Ant
balto sniego;
Jos
gal sudygs,
Bet
nuskinta šaka
Jau
niekada negrįš ant medžio.
Tik
tada supranti,
Koks
trapus ir nesaugus
Tavo
vienintelis gyvenimas,
Todėl
ir slepiame
Po
kauke savo veidus.
O kas
gi drįsta
Atskleisti
savo sielą,
Kuri
daug trapesnė
Už
medžio šakelę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą