Lakštingalai

Oi, neliūdėk, lakštingala,

Nepamiršau tavo giesmės,

Ją mano sielos upeliukas girdi

Net po storu ledu,

Nes gulbės plunksna

Jame užšalusi ir spindi...

Gulbė – tyli,

Tiktai labai ištikima

Savo vaikams ir tėviškei,

Prišąla kai kada sparnai,

Bet skristi nemėgina...

Oi, negiedok, lakštingala,

Kol šalta ir nyku,

Kai beržas stovi baltas,

Bet sustingęs,

Kur suksi sau lizdelį

Perėsi vaikučius,

Kaip jiems giedosi lopšines

Apie žalius miškus...

Tu – juk ne gulbė,

Kuri iškęsti žiemą gali.