Tegu kalba kelmai

Pliki, tušti dirvonai,

Bet buvo čia miškai,

Kaip sakė Maironis,

Kur strigdavo šarvai

Ir smegdavo kryžiuočiai,

Svetimi pagoniams...

Iškirto miškus,

Sudegino ir liko plėnys,

Tarsi žila barzda

Krivio, senojo žiniuonio.

Pastatė bažnyčias,

Pamiršom aukurus,

O vaidilučių dainos

Liko tik folklore...

Tarsi ir ta pati malda,

Tiktai kitaip žegnojo, –

Visi mes tikime,

Kas yra danguje,

Tarsi į savo tėvą.

Nevok ir nežudyk –

Visų svajonė.