Mano
gyvenimo vaizdeliai
Vaikystėje
piešiau ant pilko akmens. Jame buvo įspaustos laiko žymės,
išmargintos žėručio kristalais, visokiais vingiais
pažymėtos...Nulytas spindėjo saulėje, net vaivorykštę danguje
priminė.
Dangus
ir žemė turi nuolatinį ryšį, giminystę. Jį dar glostė upelio
srovė, o jo broliai Strėlupio srovėje dažėsi įvairiomis
spalvomis: žalia, rausva, geltona, net juoda, kuri žmogaus gyvenime
būna paskutinė. Rinkau, dėliojau ir sugalvojau piešti savo
gyvenimą. Pirmiausia – saulę, su daugybe spindulių, įsimylėjusį
mėnulį, pasvirusį į Vakarę...Visi piešiniai žvelgė į saulę,
– turi akis ir dangus, ir žemė, akmuo ir upelis...Iš jų plaukia
dainos, giesmės, legendos.
Pirmi
žodžiai – tau, mama, tėti, žeme. Kiekviename – regėjimas ar
praregėjimas. Piešiau ir rašiau visą gyvenimą, po brūkšnelį
kiekvieną dieną. Mažai buvo spalvotų akmenėlių, kaip ir giedrių
dienų,
todėl
ir vėliau – juodu ant balto. Mano ir mokiniai kasdien piešdavo,
deklamuodavo, patys kūrė. Gal ir jie knygose matė savo
gyvenimą...Kiekviena knyga yra iliustruojama dailininkų, reikia tik
įsižiūrėti, aptarti, susilieti su raide, nes parašyta virsta
gyvenimo pasaka.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą