Kaštonai krenta

Žiūrėk, klevai liepsnoja,

Ne žvakė uždegta,

Kada saulutė leidžiasi ir kyla

Palikdama ilgas dienas...

Taip būna visada,

Kai rudens lapai ruošiasi

Ilgajam poilsiui,

Nes užgesins žiema.

Ir nieko keista,

Kad prisiminimai dyla,

Palieka artimas,

Kuris mintis sušildo,

Kaip du delnai kaštono,

Paleidžia ir į žemę krenta

Rudenį branda.

Ją vieną taip jaučiu,

Kaip niekada,

Papurtau šaką ir gailiuosi,

Nes ją ir vėjas kalbina

Slapčia...

Kokia šviesi naktis

Prie žydinčių kaštonų,

Prisimenu tik jų žvakes...

Deja,

Ten mūsų nebėra,

Mėnulio pilnatis trumpa.