Dangus
sukuria žemėj
Grožio
karalystę,
Lašai
– jaunystė,
Netgi
ruduo savaip žavus,
Kai
talžo vienišus medžius...
Lūpos
prie stiklo
Tyliai
prisiglaudžia,
Alsavimą
lange įspaudžia
Ir
teka gyslomis vanduo
Į
širdį lyg ruduo...
Ant
drėgno tako krenta
Soties
obuoliai,
Jų
skambus garsas
Skverbiasi
giliai giliai...
Einu
per lapų kilimą auksinį,
Saulėlydis
man kelią
Per
jausmų alėją
Rudenėjant
mina...
Vėl
bėgu pas tave,
Nors
ir bijau paslysti,
O ką
myliu labiausiai,
Dabar
nepasakysiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą