Žemai
lenkiuosi tiems,
Kurie
prisimena
Ir
nuolat verčia knygą seną,
Lyg
vaidilutės šventą ugnį
Saugo
ir kūrena
Aukodamos
dievams
Mano
gyvenimą...
Žolelės
– tai jausmai,
Pavasariais
išdygta,
Vasarą
pražysta,
Ruduo
jas nuskina
Ir
ant laužo deda...
Dėkoju
gyvasčiai,
Kad
žiemą saugo,
O
sniego kailiniai –
Labai
jau brangūs...
Prisiminimų
knygose –
Ne
skaičiai, datos,
Tik
šventa ugnis,
Kuri
kyla į dangų,
Ją
perskaitys vaikai,
Vaikų
vaikai, –
Jiems
tai priklauso,
O
draugų akyse –
Miela
ir nemirtinga,
Negęstanti
ugnis plevena...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą