Sukaktys

Daug ąžuolų senų mačiau,

Jie – vis tokie,

Kaip buvo, netgi bus

Ir prieš penkiasdešimt,

Ir po tiek pat metų...

Oi, palinkau prie medžio,

Lyg kertama šaka,

Nes laikas ir Tave pakirto

Ir tiek nesulaukusį...

Nukritę lapai ant takelio,

Kur daugel kartų

Abu vaikščiojome;

Buvo pavasaris,

Pražydęs mėlynai,

Meilės žodžius čia barstėme...

Papūtė vėjas rudeninis,

Praskrido klevo lapas

Virš mano galvos...

Gal jis, tiktai jis vienas

Suprato, ko čia vaikštau...