Sūnau,
tu pavargai
Ir
tau jau rudens vėjas
Plaukus
sidabruoja,
O dar
maži vaikai
Ant
tavo rankų,
Glaustosi
prie kojų.
Kol
augai, buvo badas,
Plakė
daug skaudžiau
Nei
rykštės...
Vienas
po kito
Visi
trys
Dar
vakar bėgote
Dėl
duonos kąsnio,
Taip
liko pėdose tik trupiniai,
Buvo
palaidota jaunystė.
Oi,
per anksti gal atsikėlėme,
Nes
per vėlai
Savo
vaikų akis išvystame...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą