Paklysta
vėjas, sukdamas pusnis,
Bet
saulė niekada nepasiklysta,
Nepasiklysta
pėdsekys,
Nes
turi kompasą – tai jo akis
Ir
danguje – žemėlapį,
Žvaigždėtą,
ryškų
Ir
pakelia, kas nyksta...
Per
mišką – tūkstančiai takų,
Juos
mynė stirnos, briedžiai,
Vilkai
ir lapės
Į
savo olas sugrįžta,
Kur
gimė jų vaikai,
Paskui
juos eina šautuvas
Ir
pyška...
Giria,
kaip širdis, plyšta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą