Gyvenimui
atidavėme duoklę,
Koks
jis buvo, toks;
Nepagailėjo
mūsų, nepaglostė,
Dabar
tik prarają jaučiu, –
Nuo
vieno uosto – Baltijos krantų,
Kada
į vieną pusę plukdė,
Karo
įsiūbuotus
Mūsų
laivelius,
Netgi
dainos įsigėrė,
Juk
tada melavo,
Kad
nėra kitų kraštų...
Vienas
vairavo,
O
visi dainavo,
Taip
yrėsi per jūrą laivas,
Kol
pasiekė savo krantus...
Oi,
Baltija!
Prie
tavęs klaupiuosi
Dainuodama
tavo balsu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą