Išeinu
į kiemą,
Sutinku
tave;
Tu
visą dieną –
Toks
gilus ir mėlynas
Ir
priimi visus,
Sutalpini
visatą...
O kas
gi aš?
Tik
mažas krislas
Tavo
akyje,
Vis
nepatenkinta,
Kad
visos žemės nesimato...
Mintis
– gyva srovė,
Kas
matoma ir jaučiama,
Nespėjus
užrašyti – dingsta.
Pasiremiu
ranka,
Žiūriu
net ir nakčia
Į
aukštį.
O
kam apsitveriu
Gyvatvore?
Neaišku...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą