Tikėk ir įsiklausyk

Menas – Dievo dovana,

Iš prigimties jis šaukia –

Nenurimti, kurti.

Juk piešė žmonės ant uolų,

Klausė melodijos kalnų

Ir slėniuose dainavo

Apie gyvenimą – viltingai,

Kartais graudžiai.

Statė pilis iš akmenų,

Žiūrėjo į žvaigždes,

Iš ilgesio kažko gilaus

Giedojo himną meilei.

Prisiminiau liaudies dainas

Ir pasakas protingas,

O kas jas kūrė – nežinia, –

Tai bendras mūsų lobis.

Kiekvieno meno paskirtis –

Būt reikalingam žmogui,

Su Dievo vardu širdyje

Išeiti ten, kur vieta skirta gėriui

Ir visiems vienodai...