Visi
mes esame,
Tarsi
vienos šeimos vaikai,
Tik
vis kitaip migdyti –
Vieni,
be lopšio supami,
Išvargę
Sibiro platybėse,
Kiti,
nematę jų kančių,
Nebe
supranta, šypsosi...
Sena
karta – lopšys,
Kuri
dar gali pasakyti,
Kas
liko atminty,
Visiems
giedoti giesmę
Apie
skriaudas vaikystės,
Kad
nesikartotų laikas,
Į
kurį nebe valia sugrįžti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą