Gražiausia
dovana –
Mažyčio
vaiko,
Kai
nuskina ir tiesia,
Nelaukia
padėkos,
Nespėjus
pasakyti „ačiū“,
Tiesia
antrą
Ir
jau laikau ant delno
Du
baltus burbulus...
Trečią
norėjo paragauti,
Bet
jau reikėjo aiškinti,
Kad
šie – nevalgomi,
Nors
labai gražūs,
Linguoja
ant plonos šakos
Tik
vėjo supami...
Suskambo
gėris,
Lyg
bažnyčios varpas,
Vitražai
– prieš akis,
Bet
ir vaikystė gali
Sujaudinti
ligi pat širdies.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą